40 proc. vidutinių ir didelių šalies įmonių nėra naudojusios jokių kreditų rizikų valdymo įrankių, kurie apsaugo nuo klientų nemokumo, o jų nenaudoja, nes teigia pasitikinčios savo klientais ir partneriais. Tai atskleidė reprezentatyvus vidutinių ir didelių įmonių tyrimas „Lietuvos verslo sveikata“, atliktas šių metų liepos-rugpjūčio mėnesiais. 

Asociatyvi nuotrauka iš pixabay.com

Rizikų valdymu labiau rūpinasi didžiosios įmonės

Kreditų rizikų valdymo įrankius, taip rūpindamosis verslo finansine sveikata, dažniau naudoja didelės įmonės, kurių metinė apyvarta yra didesnė nei 10 mln. Eur (72 proc.), vidutinio dydžio įmonėse (apyvarta nuo 2 iki 10 mln. Eur) tokia praktika retesnė (57 proc.). Taip pat svarbu, kad daugiau nei trečdalis (35 proc.) įmonių rizikos valdymo instrumentais naudojasi nuolat arba dažnai, beveik ketvirtadalis (23 proc.) tik retkarčiais. 

„Tyrimo metu paaiškėjo, kad tos įmonės, kurios naudojasi kreditų rizikų valdymo įrankiais, dažniau renkasi ne kompleksinius kreditų rizikų valdymo sprendimus, o atskirus pavienius instrumentus: populiariausia kreditų rizikų valdymo priemonė yra kreditinių ataskaitų pirkimas (perka 31 proc. vidutinių ir didelių įmonių), antroje vietoje – skolų išieškojimo paslauga (28 proc.), trečioje – kreditų draudimas (21 proc.)“,  – komentuoja Audrius Rosinas, tyrimą inicijavusios kreditų rizikų valdymo bendrovės „Credeo“ vadovas.

Vidutinės ir mažos įmonės linkusios pasitikėti partneriais ir klientais

Dalia Mažeikaitė, atvirų duomenų platformos „Okredo“ verslo sprendimų vadovė, teigia, kad atviraisiais duomenimis bei ataskaitomis, kurios tyrimo duomenimis yra populiariausia kreditų rizikų valdymo priemonė, daugiausiai naudojasi didelės įmonės. Tuo tarpu  mažosios įmonės vis dar pasitiki pažįstamų atsiliepimais apie kitas įmones ar apskritai mano, kad didelį žinomumą turinčios įmonės jau savaime yra patikimos. 

„Tarp mažų ir vidutinių įmonių vis dar gajus mitas, jog kreditingumo, mokumo vertinimo ataskaitos yra labai brangu ir nepasiekiama, o naudoti, vertinti ir teisingai interpretuoti atviruosius duomenis jiems trūksta žinių. Tačiau ekonomikoje vykstant įvairiausioms turbulencijoms, kuomet tampa sunku prognozuoti, kas bus toliau, įmonės turėtų įprasti vertinti savo partnerių situaciją ir imti iš didelių įmonių pavyzdį, jog vertinti savo partnerius reikia visuomet – ir gerais verslui laikais, ir ypač atidžiai tai daryti nuosmukio metu. Rinkoje tikrai yra duomenų, paslaugų ir įvairių sprendimų, kurie yra įperkami ne tik didelėms įmonėms, bet ir smulkioms bei vidutinėms“,  – komentuoja „Okredo“  atstovė.

Didžiosios įmonės nesinaudoja kreditų draudimu, nes klientus laiko patikimais

Apklausos rezultatai atskleidė, kad net 63 proc. vidutinių ir didelių bendrovių nesinaudoja kreditų draudimu, priemone, kuri leidžia apsidrausti nuo pirkėjų neatsiskaitymo rizikos.  Pagrindine to priežastimi 48 proc. respondentų nurodė pasitikėjimas partneriais ir klientais. 

„Įdomu tai, kad klientus patikimais labiausiai laiko didelės įmonės – net 55 proc. jų sakė, kad tai yra pagrindinė priežastis nesinaudoti kreditų draudimu. Tuo tarpu visos kitos priežastys yra santykinai mažai reikšmingos, kaina sprendimo nesinaudoti beveik nelemia.

Pasitikėti klientais ir partneriais yra gražu ir prasminga, tačiau šiandien, kai ekonomika yra itin veikiama išorinių veiksnių ir sunku įvertinti, kas bus ateityje, klientai ir partneriai nemokiais gali tapti ne iš blogų kėslų: kai elektros ir dujų kainos auga eksponentiškai, tai atsiliepia visiems kaip domino efektas. Tad pasitikėjimas kaip vienintelis faktorius nebegali būti laikomas rimtu argumentu priimant finansinius sprendimus ir kredituojant klientus“, – komentuoja Audrius Rosinas, „Credeo” vadovas.

Pasak jo, energetikos krizė su dešimt kartų išaugusiomis elektros kainomis reiškia, kad net ir mokiausi, stipriausi klientai gali pradėti vėluoti mokėti. Tai ypač aktualu toms bendrovėms, kurių klientai užsiima gamyba.

Prekybos finansavimu naudojasi vos trečdalis

Beveik kas trečia (27 proc.) vidutinė ir didelė įmonė naudojasi prekybos finansavimu – paslaugų visuma, pagrįsta piniginio reikalavimo (debitorinio įsiskolinimo) perdavimu faktoringo bendrovei ir apimanti finansavimą, sąskaitų administravimą ir klientų skolų apskaitą bei rizikos, susijusios su abejotinomis skolomis, sumažinimą.

„Prekybos finansavimą dažniau taiko didesnės įmonės, kurių metinė apyvarta siekia 5 mln. Eur ir daugiau, pagal veiklos sritį – tai dažniau logistikos ir transporto bei žemės ūkio įmonės. Tyrimas taip pat atskleidė, kad populiariausi paskolos tipai yra yra lizingas (61 proc. besinaudojančių prekybos finansavimo įrankiais) ir faktoringas (40 proc.)“,  – sako „SME Finance“ Baltijos šalių pardavimų vadovas Audrius Beniulis.

Pasak jo, tai, kad prekybos finansavimu kaip rizikų valdymo priemone naudojasi vos kas trečia šalies vidutinė ir didelė įmonė, lemia keletas priežasčių: nežinojimas apie produkto galimybes ir privalumus, pirkėjų atsisakymas sutikti, jog jiems išrašomos sąskaitos būtų faktoringuojamos.

Naudodamos prekybos finansavimo paslaugas, įmonės gali naudoti apyvartines lėšas verslo vystymui ir plėtrai, joms nereikia laukti sąskaitos apmokėjimo termino. Pavyzdžiui, naudojantis faktoringu, lengviau subalansuoti pinigų srautus“,  – komentuoja A. Beniulis. 

Rinktis rizikų valdymo įrankius reikia atsakingai

Komentuodama tyrimo rezultatus Aistė Stonkienė, valstybinės finansų įmonės „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) rizikų valdymo ir atitikties direktorė, atkreipia dėmesį, kad vertinti rizikų valdymo įrankius reiktų atsargiai, nes dažnai įmonių taikomi finansinių rizikų valdymo įrankiai patys savyje taip pat gali turėti tam tikrų rizikų. 

„Pavyzdžiui, kreditinių ataskaitų atveju, kaip rizika galėtų būti papildomos išlaidos, galimas duomenų, informacijos vėlavimas, t. y. kreditinės ataskaitos patikimumas ir aktualumas tiesiogiai priklauso nuo kreditines ataskaitas teikiančių įmonių apdorojamų duomenų greičio, jautrumo, vertinimo metodologijos.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į skolų išieškojimo įrankius: tai labiau pasireiškusios finansinės rizikos pasekmių įrankis, mat valdome jau susidariusią skolą, o šis įrankis ir jo taikymas tiesiogiai priklauso nuo kaštų ir naudos santykio, įvertinus pačios skolos dydį ir išieškojimo įmonės paslaugų kainą. Tad šis įrankis – pasekmių valdymas, o ne apsidraudimas nuo galimo kliento nemokumo, neatsiskaitymo ar kitokių lėšų negavimo aplinkybių“,  – komentuoja A. Stonkienė. 

Pilną tyrimo ataskaitą gaite atsisiųsti paspaudę čia.