Lietuvos bankas atliko 2015-2021 metų palūkanų normų tyrimą ir pateikė jo išvadas.

Nuotrauka: © Lietuvos bankas

Po 2009 m. finansų krizės Europos Centrinio Banko (ECB) vykdyta pinigų politika tapo gerokai švelnesnė, todėl euro zonoje (EZ) įsivyravo žemų palūkanų normų aplinka. 2015–2019 m. ECB toliau mažino pagrindines palūkanų normas, o EURIBOR indeksas tapo vis labiau neigiamas ir pasiekė –0,5 proc., tačiau Lietuvoje, skirtingai negu daugelyje kitų EZ šalių, vidutinės skolinimosi palūkanos ūgtelėjo.

Vėliau per pandemiją palūkanų normos Lietuvoje šiek tiek sumažėjo, bet jos vis dar yra didesnės negu 2017 m. ir vienos didžiausių EZ. Pavyzdžiui, Lietuvos gyventojas už būsto paskolą sumoka vidutiniškai 0,4 proc. punkto daugiau palūkanų negu vidutinis EZ gyventojas.

Viena vertus, didesnės palūkanos turėtų bent iš dalies stabdyti kredito burbulų ir būsto kainų pūtimąsi – juk jie vėliau sprogsta ir sukelia ekonominę krizę. Kita vertus, skolininkams mokant daugiau palūkanų, lieka mažiau lėšų vartojimui ir investavimui.

Kodėl gi taip įvyko, kad Lietuvoje per paskutinius septynerius metus palūkanos paaugo, o kitose EZ šalyse nuolat mažėjo? Analizuojant praeities įvykius, matyti, kad palūkanų didėjimą galėjo lemti didelė kredito paklausa ir spartus ekonomikos augimas, taip pat kai kurių bankų išėjimas iš Lietuvos rinkos ir kitų bankų stambėjimas. Be to, bankų sektoriuje vyko ir kiti procesai, kurie galėjo prisidėti prie palūkanų normų kilimo, pavyzdžiui, didėjo kapitalo reikalavimai, todėl bankams reikėjo daugiau atsidėti nuosavų lėšų.

Palūkanų dedamosios

Nors paprastai esame linkę paskolos palūkanų normą suvokti kaip bazinę dalį, t. y. EURIBOR plius maržą, iš tiesų palūkanų kainodara yra kur kas sudėtingesnė. Bankai, nustatydami paskolos palūkanas, paprastai įvertina keturias dedamąsias: pasiskolintų lėšų kainą, veiklos sąnaudas, kredito rizikos premiją ir nuosavų lėšų kainą.

Pirmosios dvi dedamosios per pastaruosius septynerius metus buvo gana stabilios – netgi mažėjo, todėl negalėjo lemti palūkanų padidėjimo. Trečioji – kredito rizikos premija didėja augant paskolos arba kliento rizikingumui. Nors 2017–2018 m. pasigirsdavo daugiau kalbų apie ekonomikos augimo lėtėjimą, objektyvūs duomenys pavyzdžiui, tuomečiai įmonių kredito reitingai ir finansiniai rodikliai, nerodo, kad paskolų rizika didėjo.

Ketvirtoji palūkanų dedamoji apima banko nuosavų lėšų kainą, kuri yra nestebima, tačiau žinoma, kad ji yra susijusi su reguliaciniais kapitalo reikalavimais ir banko savininkų grąžos lūkesčiais – pelno marža.

Viena vertus, bankų savininkai valdydami banką naudoja savo nuosavas lėšas, kurias galėtų investuoti kitur, todėl gali reikalauti didelės grąžos, taip pat ir nustatyti dideles palūkanų normas. Kita vertus, grąžos lūkesčius ir faktinę grąžą veikia rinkos sąlygos, kaip antai kredito paklausa, konkurencija ir pelno mokesčiai. Žinoma, kad bankų pelno mokestis padidėjo nuo 15 iki 20 proc., bet tai įvyko tik 2020 m. – daug vėliau negu pradėjo didėti palūkanų normos.

Trys įžvalgos

Palūkanas lemia daug vienu metu judančių dalių – netgi keturios dedamosios, iš kurių ne visas galima stebėti. Kaip objektyviai atskirti, kuri dedamoji buvo lemiama? Šiuo tikslu buvo sudarytas modelis, apimantis istorinę paskolų palūkanų maržų kaitą ir įvairius kainodaros komponentus, naudojant visų Lietuvoje veikusių bankų ir užsienio bankų filialų 2006–2021 m. duomenis. Remiantis tokiu modeliu, galima įvertinti, kiek kiekvienas komponentas prisideda prie palūkanų normų dinamikos ir paaiškinti, kas lėmė palūkanų normų kaitą 2015–2021 m. 

Pirma, EURIBOR norma per paskutinius septynerius metus buvo neigiama ir netgi toliau mažėjo, tad palūkanų normų didėjimą Lietuvoje galime sieti su padidėjusiomis maržomis. Bankų veiklos sąnaudos ir jų pačių skolinimosi kaštai buvo gana stabilūs, taip pat nebuvo matyti jokio objektyvaus kredito rizikos didėjimo, kuris galėtų didinti palūkanų normas. Todėl šiuos veiksnius iš principo galima atmesti.

Antra, kai kurių bankų pasitraukimas iš šalies ir jų portfelių pardavimas kitiems bankams, taip pat dviejų bankų susijungimas lėmė Lietuvos bankų sektoriaus koncentracijos didėjimą – tai daugiausia ir prisidėjo prie 2015–2019 m. didėjusių paskolų palūkanų normų.

Koncentracija palūkanų normų augimui pasireiškė dviem pagrindiniais kanalais. Kai kuriems bankams palikus Lietuvos rinką, o kitiems sumažinus kreditavimo apimtį, kiti bankai pasinaudojo sumažėjusia konkurencija ir pakėlė palūkanų normas, taip siekdami uždirbti didesnę grąžą.

Šis kanalas didžiausią įtaką turėjo būsto paskolų rinkai. Kita vertus, atsiradus tam tikram vakuumui, klientai, norėdami tęsti veiklą ir gauti finansavimą, buvo priversti skolintis iš kitų bankų, kurie ir taip paprastai skolindavo už didesnes palūkanas – dėl mažesnio masto ir didesnių finansavimo kaštų.

Pastarasis kanalas buvo labiausiai ryškus įmonių skolinimosi rinkoje. Vėliau, 2019 m. antrąją pusę ir per pandemiją, anksčiau veiklą sulėtinę bankai pradėjo aktyviau skolinti, taip pat įsitraukė ir kiti bankai, dėl to sumažėjo rinkos koncentracija ir skolinimosi palūkanų normos.

Trečia, reguliaciniai kapitalo reikalavimai buvo reikšmingai padidinti, tačiau modelio rezultatai nerodo, kad tai galėjo daryti itin didelę įtaką palūkanų normoms. Nors tokie reikalavimai turėtų teoriškai veikti palūkanas, šį poveikį praktiškai galėjo mažinti du veiksniai.

Viena vertus, mažėjo paskolų rizikos koeficientai, kurie mažino banko kapitalo poreikį paskoloms. Kita vertus, Lietuvoje veikiantys bankai ir taip visada turėjo daug kapitalo – gerokai daugiau, negu buvo reikalaujama, todėl šis reguliacinis pasikeitimas nesukėlė bendro poreikio pritraukti naują kapitalą.

Išvados

Pastarųjų septynerių metų palūkanų normų kaita iš esmės nebuvo susijusi nei su bankų veiklos sąnaudomis, nei su finansavimo kaštais. Kaitą daugiausia galima paaiškinti pasikeitusia rinkos koncentracija – kai tik koncentracija pradėjo didėti, palūkanų normos augo, ir atvirkščiai.

Palanki ekonominė padėtis ir sumažėjęs konkurentų skaičius sukūrė palankią terpę bankams didinti palūkanų normas, o klientams liko mažiau galimybių rinktis.

Tiesa, pastaruoju metu jau matoma didesnės konkurencijos apraiškų – daugiau bankų aktyviai dalyvauja finansuodami būsto pirkimą ir įmonių veiklą, dėl to palūkanos ėmė vėl mažėti. Manytina, kad šią tendenciją politikos formuotojams reikėtų palaikyti stengiantis toliau mažinti koncentraciją bankų sektoriuje.

PPavyzdžiui, didinant naujųjų finansų rinkos dalyvių brandą, taip sveikai didinant konkurenciją senbuviams, arba skatinant kapitalo rinkų plėtrą. Taip pat ateityje reikėtų atidžiau vertinti bankų portfelių pardavimų ir bankų susijungimų poveikį sektoriaus koncentracijai, konkurencijai ir finansiniam stabilumui.

Šis komentaras yra asmeninė autorių nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su Lietuvos banko pozicija. Daugiau galite skaityti J. Karmelavičiaus, I. Mikaliūnaitės-Jouvanceau ir A. Buteikio straipsnyje „What drove the rise in bank lending rates in Lithuania during the low-rate era?“, išspausdintame Lietuvos banko Teminių straipsnių serijos leidinyje Nr. 43/2022.